. Nokdaunas
 
   — Kažkas tave saugo, Pranuci. Bet kas? Ir  kodėl? Kam toks reikalingas? – pasakė Vidinis, pauzėse  tarp žodžių susmaigstęs tris klaustukus.   
   Neklausiau, kodėl jis taip. Būna, kad svarbesnių dalykų jo neklausiu, o čia — netikėlio netikęs nutikimas: prieš Jonines, nukritęs nuo kopėčių, pasikabinau ant tvoros geležinių strypų kaip šašlykas. Kaimynai ne iškart pajėgė nukabinti per 100 kilogramų Pranucį, bet medicinos greitosios pagalbos automobilį jų pagalba aplenkė.
   Truputį pameluodamas ir nutylėdamas apie it ietimi pervertos kojos blauzdą su išdraskytais jos mėsgaliais, trečioje dienoje parašiau:
 
Kai girtas būni —  
ir eilėraštis girtas. 
Daug  kraujo praliejau ant sodo gėlių, 
tačiau nė viena taip  gražiai nežydėjo, 
kaip kaktą praskėlęs akmuo...
 
   — Och, kokia stipri mintelė.
   — Superinis.
   — Čia tai gerai.
   — Stipru.
   — Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. Ačiū. — perskaičiusi atsiliepė „Rašyk“ svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką.
   O prie tvoros buvo ir Vidinis. Vienintelis, kuris, padėjęs ranką ant Biblijos, galėjęs liudyti mano gyvenimo nutikimus, kuomet — panašiai kaip šį kartą —  ir Abraomas ten karietą pasiųsdavęs. Gerai pažindamas jos vežėją, Vidinis kilstelėjo ranką, girdi: labas, prieteliau, bet neskubėk. Panašu, kad vėl išsilaižys.
   Žinojau, kad ir dabar Vidinis irgi neatėjo guosti, bet nemaniau, kad jam rūpėtų tokie dalykai, kaip kas mane saugo ar nesaugo. Ar reikalingas esu kam? Ne sykį ir jam kalbėjęs, kad sulaukus 75, žmogus baigia jam asmeniškai skirtą misiją ir tuomet — jeigu pasilieka būti šiapus — jam tenka pagyventi už tuos, kurie tokio amžiaus nesulaukė. Pradžioje taip tik leptelėdavau arba, tarkime, pajuokaudavau. Sakydavau taip tik todėl, kad regėjosi, jog taip smagiau, šauniau. Žodžiu, nepamąstydavau, kad jeigu tai tiesa, o dangau! kokia tai didi atsakomybė kad ir savaitę ar mažiau pagyventi už kitą. Neįsivaizduoju, kad kas iš Ievos ir Adomo palikuonių laisva valia imtųsi tokios misijos. Nežinau, ar iš tiesų taip yra, kaip juokais pakalbėdavau, bet kad taip gali būti — kodėl ne? Manau, kad kiekvieno žmogaus dalioje daugiau to, kas privalu padaryti pagal jo prigimtinį kodą, kurį — bent  kol kas — geriausiai sugeba perskaityti sapnai. Ir tikra, kad pats per save  įtikėjau, kad gyvenimai kitų žmonių sąskaita yra užrašyti Aukščiausiojo išmonių knygose. Todėl nereikėtų nustebti, jeigu apie tokią esatį būtų išgirsta, kad ir per Dievo žodžio aiškintojus. Tačiau asmeniškai man ir jie  nereikalingi — per save pažinau, per save tikiu.
   — Smagu buvo matyti atėjus prie tvoros. Ačiū. Betgi matai, kaip viskas nesėkmingai. Vėl Abraomo karieta sugrįžo tuščia. Atsiprašau. O guosti nebandyk, nes yra kur kas blogesnių dalykų. Aš pradedu rašyti knygą.
   Buvau įsitikinęs, kad ši žinia Vidiniui kaip nokdaunas. Prieš kurį laiką jau esu skelbęs jam tokią naujieną: pradedu  rašyti knygą. Ir gerai atsimenu, kaip ją sutiko.
 
  — Ar tu? Pradedi? — skausmingai atsiduso Vidinis. Neprisiminiau, kada jį tokį nelaimingą matęs. Atrodė negali atgauti amo, atrodė pasiliks invalidas. O man darėsi pikta, kad taip niekingai elgiasi bičiulis, su kurio  kartu nuo lopšio. Pakėliau balsą ir  kartojau: — Pradedu. Užsirašyk ant  kaktos: Pradedu, pradedu...
   — Kakta, nosis... Ar nematai? Visas kūnas išrašytas, visi jo organai. Būk geras, Pranuci. Labai prašau. Asmeniškai parūpinsiu dangaus karalystę, tik susimildamas nerašyk. Štai lova. Aš ją  tau paklosiu ir eik miegoti.
   Veiksmas — kaip šį kartą, taip  aną — vyko netoli Balsių (Kryžiokų) ežero 5 arų sode. Tik tuomet buvo gilus ruduo. Priešžiemis. Pasiilgęs vienumos trankiausi per visą Vilnių į šį rojaus kampelį, kad tik niekas man ir niekam aš nekliūčiau. Betgi, Dieve mano, yra šiame pasaulyje Vidinis: meldė, nerimo, prašė manęs  nepradėti rašyti  knygos, kas reiškė, jog  jis netiki, kad galėčiau padaryti užsimotą darbą. Betgi tokie pažadai ne pirmą sykį, tačiau tokio įnirtingos pasipriešinimo nepasitaikė. Todėl buvau įsitikinęs, kad atsiradus  tokia progia, Vidinis pasirūpins  priminimu. Vėl kibs į akis, vėl pyks, bars, vėl  klaus, kelintą sykį toks toks dvasios kilstelėjimas, kam jis toks reikalingas, jeigu nė viena knyga neparašyta.
   Ir štai jau, kaip įtariau, blogiausia žinia Vidiniui  pasakyta, o jis nė krust.
   — Ko tyli? Negi negirdėjai, ką sakiau. Rašysiu  knygą.
   — Atėjo laikas savimi pasirūpint. Nepyk, — ramiai paprašė Vidinis. — Reikalingas krikšto tėvas. Bet va, regiu, kad vienakojis. Bent kol kas, kol išsilaižysi, tokio man nereikia.
   Ko tikėjausi, nesulaukiau. Atrodė, kad  Vidiniui mano raštai nerūpi. Nors iš tikrųjų, jie ne tik mano. Daugiau, mažiau, o  kartais juose kone visas Vidinis. Bet dabar  jau nesuvokiau, ką jis kalba: Vidiniui reikalingas Krikšto tėvas? Asmeniškai, ar kaip čia? O krikšto motina? Ji reikalinga?  
  Tyliu ir matau tik jį, tik Vidinį. Regiu, kai nužengęs reikalingus kelis žingsnius sustoja prie lango, atsiremia petimi į jo staktą, siurbdamas į akis dieną, kai viršum Vilniaus Balsių  saulė teka 04:42, o leidžiasi 21:15. Tai birželio 15-oji, sekmadienis, kai paroje  šviesos pustrečio karto daugiau negu tamsos, kuri  mėnulio pilnatyje net neakina.
   — Ir vis dėlto, Vidini, pradedu...
   — O aš gimdau, Pranuci. Ir jau vardus žinau. Visi trys sūnūs: Idinis, Dinis ir Inis.
   Laukiau, kada nokautą patirs Vidinis. Dabar gi pats  pasijutau šoko būsenoje, kai atrodė, jog tų 10 sekundžių pritrūks, kad vėl atsistočiau ant kojų. Bet neskaudėjo. Atsiminiau save kaip dabar Vidinis stovintį prie lango ir besižvalgantį po žvaigždėmis aptekusį vėlyvo rudenio dangų. Atrodė, tik dėl  jų žmogus turėtum būti laimingas ir trenktis nežinia kur, kad tik gavus pasižiūrėti, kaip jos atrodo: mažos ir dar mažesnės. Ir  lengva vaizduotis, kiek daug  jų reikėtų nužerti, kad susirinktų pilna sauja. Mėnulio pjautuvas ryškus, bet įdomiau įsižiūrėjęs gali pamatyti pilnaties obuolį. Tik nežinia, kodėl jis mažesnis, sutilpęs į pjautuvo išlanką.
   — Vienas, du, trysi, — skaičiuoja  sekundės.
   — Štai kur knyga. Tik skaityk. Nuo kurios vietos pradėsi, vis tiek aišku, kad tai Dievo parašyta. Jo raštas. Nemoku suprasti žmogaus, kuris po tokiu dangumi užkniubęs skaito kad ir Justiną Marcinkevičių. Tai  Dievo knyga, o gal Jis Pats. 
   — Keturi, penki, šeši...   
   — Mielas žmogau, po tokiu  dangumi  nuodėmė  ginčytis. Sakau, tai Dievo knyga. O gal Jis  Pats. O ką, Pranuci, surasime tavo knygoje? Dar kartą  geriau ar blogiau pavaizduotą gyvenimą, kurį  mes patys ir gyvename. Prašau tavęs: nepradėk, nerašyk. Ir būsime geriausiais draugais iki karsto lentos. 
   — Septyni, aštuoni, devyni...
   — Jeigu pradėsi rašyti knygą, tikrai mirsiu. O jeigu dėl mano  mirties neapkaltins tavęs prokurorai, nubaus Dievas. Bausmės už mano gyvybę neišvengsi, — lepinosi kalbėjimu Vidinis.
   — Stop! Iki nokauto pritrūko vienos sekundės. Jis jau  mąsto, supranta.  Ką gi, op!
   Taip, aš  jau vėl mąsčiau, bet nokdaune surankioti atsiminimai neatrodė niekingi. O viena sekundė pasirodė irgi didis lobis; ji suspėjo išsigelbėti nuo nokauto.
 
Tik neapsunk, Vidini,
nuo rašto, žodžio, nuo minties.
Tik neišnok į akmenį,
kai įniršiu pasotintas esu;
išlik net ir tuomet
kaip iš miglų išėjęs angelas,
kad ir nelinksmas,
gal netgi be sparnų.
Mano likimuose tiek velniavos, kad neišsrėbsiu.
Juolab kai sotus — neįmanoma per daug.
Maniau, kad ją kaip nors prauliavosiu,
bet šit regiu — ir baliams pavargau.
O švystelėjus tavo kantriai šviesai,
pasitempiu ir išeinu priimti žirgo: 
sudunda kanopulės į ausis, į atmintį, į lūkesčius geriausius
ir sieloje išaušta primiršti veidai.
Neklausia jie manęs, kas naujo mano kaime,
neklausiu jų, ar žada į namus pareiti.
 
Tik neapsunkime, Vidini,
kai viskas šitaip paprasta ir aišku.