Neužkeik
 
  Sumanymas paprastas, jis net ne  mano, o, sakyčiau, natūralus, savaime ateinantis, kuomet subręsta žmoguje noras pasidairyti po save ir — su ten surastais peizažais — nusipaveiksluoti, nusifotografuoti paskutiniame žodyje. Kalbant apie išvaizdą jau pats savęs nepažįsti, menkai jos paisai, bet kažkur ten, po oda, kraujo, kaulų ir kaukolės ertmėse draikosi pasaulis, kurį neretai vadinu Savęspi šalimi. Ligi šiol dar vis nesuvokiu jos masto, kurį gebėčiau kad ir šviesmečiais matuoti. Neretai ją atiduodu  begalybės globai ir manau, kad Savęspi pasaulis tikrai to vertas. Galbūt tai dvasinis begalybės aprėdas, o, vadinasi, savo apimtimi prilygstantis jai. Suprantu, kokiais varpais taip skambteliu, bet tikrai — bent kol kas — taip skambinu ne iš  „Palatos Nr. 6“. O kai Dalija paklausė, kodėl apleidau pobūvius „Žalios Žolės“ svetainėje, pasidarė nesmagu. Parašiau, kad, girdi, sumaniau savo rašybą sukaupti į vieną didesnį dalyką, o tada jau pasirodyti. Neaiškinau, kad tas „didesnis dalykas“ yra ketinimas parengti knygutę, tą „paskutinį žodį“, kurią preliminariai įvardiju „Fragmentai laiko ir savęs“, nors iš pat pradžių knietėjo vietoje  „savęs“ parašyti „Savęsp“ ar „Savęspi“. Bet tikėkim, kad tai gal dar nedega, o ateitis gali pakuždėti netgi visai naują pavadinimą, nors, kaip suvokiu, tai mažai įtikėtina, nes neatsitiktinai jau anksčiau į Savęsp  rodžiau kaip į šalį ir eilėraštyje „Šalis Savęspi“ pagiedojau:
 
Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė.   
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys.
 
Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka —
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.
 
   Jau, regis, sugebėčiau geriau apie ją pagiedoti, bet kaip bus— leisis matyti, tačiau nepaisant  priekaištų, vis dėlto, rodydamas į šitą šalį, pacituosiu paskutines eilėraščio eilutes.
 
Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus.
Žmogaus būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi —
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...
 
   Taip užsispyrusiai cituoju ne šiaip sau, o norėdamas parodyti, kokį, mano galva, nemenką užtaisą nešioja sumanymas bent kiek protingiau parašyti tokio turinio knygą. Ar ne kvaila, a?  
   Na taip, bet štai rašau ir pats šypsausi, žinodamas, kad net žvirblis — danguje, o ne saujoje. Ką jau kalbėti apie didesnį sparnuotį! Tačiau nuotaika tokia, kai atviresnis žodis ir Dzievulio ausiai meilesnis. Dar kartą perskaitau numanomos knygelės preliminarų pavadinimą  „Fragmentai laiko ir savęs“ ir džiaugiuosi suprasdamas, kaip patikimai mano ketinimus  pasaugoja pirmasis jos žodis  — fragmentai...
   Ir jeigu kas panorėtų surasti jos įvadą, tai manau, kad galiu jo vietoje pasiūlyti šitaip sudėliotas eilutes:
 
Neužkeik
nei medyje, nei akmeny
ir neleisk išsikalbėti lig tuštybės — 
te dar liks bent kauburėlis manyje 
su našlaitėmis sniege pražydęs, 
ir erdvės skiautelė danguje 
paukščiui mostelėt sparnu 
ar prasižioti giesmei. 
Kartais regisi, toks negrabus esu, 
kad baisu prie žodžio liestis 
bijant sužinoti, kad išėjęs jau 
pas  ku  ti  nis 
ir nebus daugiau. 

Neužkeik manęs 
nei medyje, nei akmeny.