Paskutinė kaimo karvutė,
Vieniša juodmargėlė laukų.
Neišbūsi, žmogau, neišbūsi,
Paskui ją iškeliausi ir tu.
Pirksim pieną iš latvių ir lenkų,
Iš Šveicarijos sūriai riedės,
Neteks vargint išlepusių rankų
Pradalgėlėj rasotos žolės.
Galbūt akys įpras, kad nerūksta
Šėmas dūmas sodyboj anksti,
O ant virvės sodely nedžiūsta
Drabužėliai vaikų išskalbti.
Gijo kaimas po karo, trėmimų,
Naujai kūrės kolūkių laukuos,
Patikėjęs žvaigžde atgimimo,
Nūnai blaškosi laisvės keliuos.
Giliu randu širdy įsirėžia
Šen bei ten sodybėlė tuščia,
Ir tik vienas užklydėlis vėjas
Jų duris paklebena nakčia.
........................................
Galbūt nieks nesupras, ko taip gera,
Jei kur nors Lietuvoj dar matai,
Kada skabo žolelę prie kelio
Juodmargėlių, žalmargių pulkai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-20 23:17:35
idėjinis :)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-07-20 17:07:52
Nelinksma, bet yra kaip yra ir netgi blogiau:
Giliu randu širdy įsirėžia
Šen bei ten sodybėlė tuščia,
Ne šen bei ten sodybelėmis, o kaimais išnykstame, bet, matyt, irgi neteisinga rikuoti supratimus taip, kad. esą, kaip buvo taip ir te lieka. Gal ateityje iš žolės robotais pieną spausime ir mes šioje srityje būsime pionieriais.Teiksime pieną visai Europai plius Kinijai, kaip kad Rusija naftą.
Na, nebūkime surukę. Leiskime ir pasijuokti sau.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-07-20 15:50:39
Žinokit dar atsiras, kas supras, kodėl gera tas juodmargėles prie kelio matyti... Iš tiesų tai dažnai mąstau apie tai, bet kuo toliau mąstai, tuo liūdniau darosi, kažkaip neina susitaikyti su tuo, kad pasaulis su sodybomis ir karvutėmis nyksta. Kelia džiaugsmą, kai dar pamatai žmonių, kurie dėl savęs kokį gyvulėlį augina, gyvena arčiau žemės.