Paskutinė kaimo karvutė,
Vieniša juodmargėlė laukų.
Neišbūsi, žmogau, neišbūsi,
Paskui ją iškeliausi ir tu.
 
Pirksim pieną iš latvių ir lenkų,
Iš Šveicarijos sūriai riedės,
Neteks vargint išlepusių rankų
Pradalgėlėj rasotos žolės.
 
Galbūt akys įpras, kad nerūksta
Šėmas dūmas sodyboj anksti,
O ant virvės sodely nedžiūsta
Drabužėliai vaikų išskalbti.
 
Gijo kaimas po karo, trėmimų,
Naujai kūrės kolūkių laukuos,
Patikėjęs žvaigžde atgimimo,
Nūnai blaškosi laisvės keliuos.
 
Giliu randu širdy įsirėžia
Šen bei ten sodybėlė tuščia,
Ir tik vienas užklydėlis vėjas
Jų duris paklebena nakčia.
 
........................................
Galbūt nieks nesupras, ko taip gera,
Jei kur nors Lietuvoj dar matai,
Kada skabo žolelę prie kelio
Juodmargėlių, žalmargių pulkai.