Santrauka:
Išėjusios nebūti dienoraščiai
Tėvynė yra viena. Aksioma.
Nuostabi vasaros naktis, šventinė, liepos 6-oji. Per radiją aidi dainos, sklidinos Tėvynės meilės, apie pusiaunaktį poetai skaito eiles – Bernardas, Marcelijus, Justinas, Jonas... Puikios eilės, nuoširdžios. Taip paprasta, nesudėtinga mūsų poetams mylėti Tėvynę, tokią mažą, savą, nepakartojamą, vieną, brangią, „nes daugel vargų patyrė“.
Nesimiega. Skausmas kelia iš lovos, blaškausi po namus, išeinu į kiemą. Kažkur toli, kitam kaimo gale, gal net anapus Minijos, nepiktai amsi šunelis, mėnesiena kloja šešėlius – nuo namo, obels kieme; už keliuko boluoja jau nokstančių rugių laukas. Tėvynė. Kalba. Daina. Senolių kapai.
Prisėdu ant slenksčio – ant ribos, nuo kurios dešinėje tušti mano namai, kairėje – pasaulis, gyvas, sudėtingas, išsivedęs mano vaikus. Skaito žinias – Ukrainoj liejasi kraujas. Atsiremiu į staktą, užsimerkiu, iš pasąmonės ataidi sodri, vyriška daina, matau prajojančių kazokų pulkelį, nusėdus dulkėms iš stepės atplūsta aitrus pelynų kvapas... Mano močiutė Anastasija stovi gimtojoj stanicoj prie kiemo vartų ir klauso, kurioj pusėj šunes loja, iš kur jaunikis atjos. Tai jos Tėvynė. Ir mano? Ir mano.
O paskui tarsi tikrovėj slenka pro autobuso langą rūstus šiaurietiškas peizažas – akmenynai, kadagynai ir girdžiu dainuojant švelniu, gomuriniu balsu man nesuprantama kalba. Tai mano močiutė Mina, estė, lieja savo Tėvynės ilgesį. Ir mano? Ir mano.
Netikėtai šypteliu – o jeigu? Juk gali šiais laikais taip nutikti ir niekas nenustebtų, kad sugaustų staiga tamtamai, lėktuvo trapu nusileistų šokoladiniai vaikai, mergytė ir berniukas, atbėgtų ištiesę rankas – senole, mes tau atvežėm dovanų savo Tėvynę! Ar mylėsi?
Kiek Tėvynių galima mylėti? Vieną. Aksioma.
Žemę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-07-11 18:05:58
Na taip, apie Tėvynę reikia mąstyti. Bet ne kito mintimis, netgi ne Dalijos. Tačiau kaip aš pats pradedu mąstyti, suprantu, kad jos nepažįstų. Ji iš kažkokių margaspalvių gabalų, o sudėti darniai į vieną, juolab ne tik savo, bet ir mūsų Tėvynę, ogi niekaip neišeina. Bent dalinai, matyt, ir todėl, kad daug jos išnešiota, išvežiota kitur...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-10 22:14:46
Taip paprasta, nesudėtinga mūsų poetams mylėti Tėvynę > skaitant minimų poetų eiles turbūt ne vienam gali taip pasirodyti, tačiau ar tikrai šis įspūdis neklaidingas? Mylėti apskritai kartais būna labai sudėtinga, tėvynę taip pat:) mintys dėstomos sklandžiai, įtaigiai.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-10 18:50:52
Labai puikiai ir jautriai parašyta, sukilo visokių minčių.
Tarp jų – ir tas paradoksas apie bet kuriuos grynakraujus, kurie savo Tėvynei kartais abejingesni, bet daug apie meilę kalba.
Ar visi iš tikrųjų sugeba mylėti žemę, kurioje gyvena? O dar ir meilė žmonėms...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-10 17:39:34
Jautriai. Labai jautriai – skaitant akyse ašaros tvenkėsi. Nevyriška? Nesąmonė. Toks tekstas negali nepaliesti... Nors vėlgi – kažkam toji Tėvynė tėra tik gimimo vieta, o po to...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2014-07-10 16:31:13
Labai gražu ir verta susimąstyti. Prisiminimas: pradinėje klasėje susiginčijau su mokytoja, nes ji sakė, kad "Lietuva - tai tik tėviškėlė, o tėvynė - tai ta, plačioji". Man jau tada Lietuva buvo Tėvynė, o tos anos nepripažinau...
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2014-07-10 15:42:51
vis tik šokoladiniai vaikai gėris...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-07-10 15:34:08
Namai, kur širdis... jei tėvai užburia tėvynės ilgesiu, jei tėvynė neveja lauk... širdingai aprašėt.
Vartotojas (-a): šaltuona
Sukurta: 2014-07-10 08:11:05
Žemė- viena visiems, gražiai parašyta.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-07-10 06:59:39
neesu prisirišusi prie Tėvynės - kuo toliau nuo jos, tuo geriau. (į šiltąją pusę - klimato, geografijos atžvilgiu, turiu omenyje.) kur dangus toks aukštas - medžiai aukšti - o žvaigždės leidžiasi žemyn - taip gera, kad gaila miegoti - gyvenimas, tame kūne kuris išjaučia tą aukštą dangų, tą orą, tą kvapą, tą vaizdą yra ribotas. Tai nieko panašaus nejaučiu tėvynėje - o gamta,daugiau mažiau visur turi savo cinkelį,bet traukia mane ne šio krašto. Žaviuosi Čiurlioniu - jis tą kraštą išreiškė labai gyvai, su visa jo energetika (turiu omenyje klimatą ir kosmosą - ne žmonių prisirišimus ir mentalitetą, bet krašto energetiką; Čiurlioniu žaviuosi - kad taip gyvai išreikšti reikėjo jausti jį labai gyvai. ne - man tas kraštas ne taip patinka - beveik nepatinka. (tokie jausmai - lengva neprisirišti prie jo.) :)
nei liaudies dainos, nei kostiumai - spalvos, linijos, judesys šokio, patys šokiai, kai pažiūri kokius nors gruzinus; tai viešpatėliau; Taip, pirmą kartą, išgirdau, kad gal visai tas Lt. himnas, na, ir ne taip jau klaikiai skamba - o beveik kaip ir gražiai, bet jį dainavo gruzinai - svečiai (kažkokioje laidelėje - gal "duokim garo". suklusau, nustebau... jie kai dainuoja, atrodo, kad kaip kalnai dengiantys vienas kitą - taip balsai, prasilenkia, prasilenkia, ne vienas ir ne du - ir ne trys, balsai, jie skleidžiasi, kyla aukštyn, apima visą erdvę, leidžiasi kupolu ant žemės... ) graži ta Gruzija, beje, lietuvių himnas pirmą kartą pasirodė (jų dainavimo dėka) ne toks jau ir špietnas.