Tėvynė yra viena. Aksioma.
Nuostabi vasaros naktis, šventinė, liepos 6-oji. Per radiją aidi dainos, sklidinos Tėvynės meilės, apie pusiaunaktį poetai skaito eiles – Bernardas, Marcelijus, Justinas, Jonas... Puikios eilės, nuoširdžios. Taip paprasta, nesudėtinga mūsų poetams mylėti Tėvynę, tokią mažą, savą, nepakartojamą, vieną, brangią, „nes daugel vargų patyrė“.
Nesimiega. Skausmas kelia iš lovos, blaškausi po namus, išeinu į kiemą. Kažkur toli, kitam kaimo gale, gal net anapus Minijos, nepiktai amsi šunelis, mėnesiena kloja šešėlius – nuo namo, obels kieme; už keliuko boluoja jau nokstančių rugių laukas. Tėvynė. Kalba. Daina. Senolių kapai. 
Prisėdu ant slenksčio – ant ribos, nuo kurios dešinėje tušti  mano namai, kairėje – pasaulis, gyvas, sudėtingas, išsivedęs mano vaikus. Skaito žinias – Ukrainoj liejasi kraujas. Atsiremiu į staktą, užsimerkiu, iš pasąmonės ataidi sodri, vyriška daina, matau prajojančių kazokų pulkelį, nusėdus dulkėms iš stepės atplūsta aitrus pelynų kvapas... Mano močiutė Anastasija stovi gimtojoj stanicoj prie kiemo vartų ir klauso, kurioj pusėj šunes loja, iš kur jaunikis atjos. Tai jos Tėvynė. Ir mano? Ir mano.
O paskui tarsi tikrovėj slenka pro autobuso langą rūstus šiaurietiškas peizažas – akmenynai, kadagynai ir girdžiu dainuojant švelniu, gomuriniu balsu man nesuprantama kalba. Tai mano močiutė Mina, estė, lieja savo Tėvynės ilgesį. Ir mano? Ir mano.
Netikėtai šypteliu – o jeigu? Juk gali šiais laikais taip nutikti ir niekas nenustebtų, kad sugaustų staiga tamtamai, lėktuvo trapu nusileistų šokoladiniai vaikai, mergytė ir berniukas, atbėgtų ištiesę rankas – senole, mes tau atvežėm dovanų savo Tėvynę! Ar mylėsi?
Kiek Tėvynių galima mylėti? Vieną. Aksioma.
Žemę.