Pirmoji problema praktikuojant – kad mes esame prisirišę. Nuolatos kantriai medituodami, mes pradedame suvokti, jog esame ne kas kita, kaip prisirišimai: jie valdo mūsų gyvenimą.
Vis dėlto mes niekada iš to neišsivaduosime paprasčiausiai pasakydami, kad to nenorime. Tik perpratus tikrąją prisirišimo prigimtį, jis po truputį nepastebimai išnyksta. Tarsi jūros bangų plaunama smėlio pilis jis išsilygina, kol pagaliau... kur gi jis? Kas gi tai buvo?
 
-CHARLOTE JOKO BECK,
Kasdienis Dzen

◘ ◘ ◘   ◘ ◘ ◘   ◘ ◘ ◘
 
 
          Prisirišęs protas prie žemės – nepasakys:
 „Nerk į pačią nežinios prarają visa galva, ir nepamesdamas toje prarajoje galvos – stebėk kiekvieną oro pliūpsnį, sugerk kiekvieną minutę, girdėk kiekvieną savo įkvėpimą ir iškvėpimą, jausk kiekvieną žingsnį, ir nepraleisk nieko tuščiai praeit šalia tavęs pro šalį, tavim nepastebėto...",  taip pasakys tik laisvas protas;  tai laisvo proto ir laisvos širdies požiūris,  santykis į Būtį, tekantį laiką ir nuolat kintantį pasaulį. Matote, jame nėra jokio neigimo, jame yra pasakyta BŪK ir BŪK iki galo...
           Eilėraštis pavadinimu „Bilietas nelaimės“ yra tiesiog ištisas neigimas, nedaryk, neik, ir tai labai iliustratyvus pavyzdys, kuris transliuoja ne budistinę, o antibudistinę filosofiją, tai yra priešingą budistinei:

„Bilietas nelaimės“

Nebrandink vilčių, nes užges greit,
Nepaleisk ir minčių – nuskęs erdvėj.
Nelauk sutemų – niūrus laikas šis,
Nesibodėk  vienumos – ašarų skonis sūrus.
Neskęsk neviltyje – ar turi valtelę tu?
Nepasilik užmarštyje – dar ateitį savo buri...
Deja, ji trapi ir trumpa – blyksnis šviesos,
Norėdama  pratęst – bandai ieškoti  tiesos...
O tiesa tik viena – žingsniai  trumpės,
Išauš ta diena, o bilietas nieko nelaimės...
 
2014-07-07 /15:51:57/
(autorius) Rena
 
           Šis eilėraštis sako „Jei bijai vilko – neik į mišką“, budistinė filosofija sako: „bijai vilko, išsiaiškink savo baimės prigimtį, jei nerandi būdo, kaip tą padaryti  – eik į mišką, vilkas tau gali padėti, idant baimė yra ne vilko egzistencijoje, o tavo viduje.“  
     Visų pirmiausiai,  Budizmas nėra ko nors neigimas. Budizmas sako, kad VISKAS KINTA – tokia yra BUDISTINĖS filosofijos ESMĖ;

           Neigti pasaulio kitimą ir, reiškia,  prisirišti prie to laiko, kuriame randasi individo protas,  to neigimo metu (tai yra tuo laiku, kada jis ką nors neigia; citata kursyvu iš to paties eilėraščio): 
„Nebrandink vilčių, nes užges greit,
Nepaleisk ir minčių – nuskęs erdvėj.
Nelauk sutemų – niūrus laikas šis,“ – tai yra neigimas pačios niūros, kuri gyvuoja po saule žmonėse; budistinė filosofija nieko neliepia laukti, ji tik moko žiūrėti į tai, kas yra, visiškai neprisirišant prie to, kas tau patinka (šiuo atveju būtų diena, rytas, bet ne sutemos) ir kartu moko nebėgti nuo to, kas tau nepatinka, o atvirkščiai, išsiaiškinti prigimtį savyje užgimusio jausmo; jausmus reikia tobulinti – ugdyti, auklėti ir gryninti, tačiau nei prie nieko neprisirišti, prie tų pačių savo jausmų  juos absoliutizuojant.  O šiame eilėraštyje yra atvirkščiai, jame labai sureikšminami ir absoliutizuojami metafiziniai dalykai, kurie dzen budizme yra tiesiog beprasmis laiko švaistymas.
„Nesibodėk  vienumos – ašarų skonis sūrus.“ ---- Patirk vienatvę – vienatvė ir vienišumas – tai du skirtingi dalykai, vienatvėje gali pamatyti save, vienišumas tai ne tu – tai tavo prisirišimas prie draugijos.“
 „Neskęsk neviltyje – ar turi valtelę tu?“ ----- „ nevilties nėra – tai tik tavo dvasinė būsena – išsiaiškink savo nevilties prigimtį, nerk į ją visa galva ir nepraleisk nei vienos detalės – jausk kiekvieną savo žingsnį, įkvėpimą ir iškvėpimą kelionėje po neviltį, ar dar jos nors kiek liko?..“

Budizmas nesiūlo kažko nedaryti, kad ko tai nenutiktų, budistinė filosofija sako, kas beįvyktų – visada kokiame nors pavidale visatoje egzistuosi, nebėk nuo savęs – pažink save tikrąjį aš, nubusk.
Ir iš viso pati metafora jau prastai pastatyta – „tas kuris plaukia valtele – neskęsta, ne?..“ o jei skęsta, gal valtelė kiaura?.. plauk iš paskutiniųjų – padaryk viską, kiek gali padaryti, kad nenuskęstum ir, reiškia, stenkis išplaukti nepriekaištingai, ir nebijok mirties, miršta tik kūnas... Štai kur yra neprisirišimas, budistinė filosofija neneigia, ji atvirkščiai sako, „Būk iki galo –  laikinas tik kūnas“ O ne „Nebūk – vis tiek numirsi...“
 
Juk laikas teka ir ...

 ... Gėlės žiedas, kuris vakar buvo pumpuru, išaušus rytui jau skleidė savo žiedlapius vieną po kito, o vidurdienyje jis jau lietė orą toliau nei baigiasi jo žiedo ribos – toliau, nei jo žiedas regimas plika akimi, toliau nei jo kūnas...
      Vidurdienyje gėlės žiedas lietė orą jau toliau nei baigiasi jo kūnas – nuostabios formos ir spalvos žiedas; vidurdienį jis jau lietė orą ne kūnu, o akiai nematoma aura – tai kvapu, skleisdamas švelnų, ne kiekvienai uoslei užčiuopiamą (jei ta uoslė nebudri – jei ta uoslė be dėmesio, tai tiesiog jai neišgirstamą) subtilų aromatą...
       Ir štai, jau pavakarėje, žiedas ramiai merkė, lyg akių vokus, vieną po kito savo žiedlapius lyg sugrįždamas atgal į pumpurą ir...
 ... sekančiam rytui švintant, iš po nakties, tas žiedas traukėsi, glebo – jis
vyto...
 
Jis tai darė su lygiai tuo pačiu susikaupimu;
Jis taip pat priėmė savo vytimą, visiškai neneigdamas oro ir vandens bei saulės spindulių žydėjimo pabaigos savo kūne – vystančiame žiede;
Žiedas vyto su tuo pačiu uolumu – su ta pačia susikaupimo ramybe, visiškai
neneigdamas mirties reiškinio. Argi galima jį neigti?
Ką šiandien valgėme – vištieną, avieną, o gal morką? Juk visa tai gyva buvo, mirtis – tik reiškinys, ir nėra vietos žemėje, kur nemirštama.
Štai kas yra neprisirišimas, o ne „neverk – ašaros sūrios...“
Ir netgi, jei maitintumės tik saulės energija – ar tai nėra tame mirties reiškinio? Juk saulės spinduliai, kaip strėlės, smingančios į žemę – atgal į saulę nebegrįžta...
     Saulė užges kaip ir tas vienadienės lelijos žiedas, kada jos energija išseks... 
Ir jis – lelijos žiedas, vyto su tuo pačiu nusiteikimu, visada išlikdamas „čia ir dabar“
 susikaupusiu, tame kintančiame pasaulyje, kartu ir pats būdamas jo – to pasaulio  kitimu, to kintančio pasaulio dalimi, kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Jis vyto – priimdamas tą kitimą, lygiai su ta pačia ramybe, kaip ir skleidėsi – uoliai, ramiai, susikaupusiai.
Jis buvo, žydėjo, vyto, mirė, visiškai neneigdamas nei vienos šių stadijų visatoje.
 
 http://growingchefsbc.files.wordpress.com/2011/08/hemerocallis-stella-de-oro.jpeg

• • • • •   
Taip...
... augalai, gyvena dar pasąmonės lygmenyje, žmonės jau savimonės, bet tai nereiškia, kad gyvendami savimonės lygmenyje mes turime prisirišti prie to, kas mums patinka, ir neigti, bėgti nuo to, kas mums nepatinka – tai jau ir yra prisirišimas, prie to, kas patinka, ir neigimas pažinimo, kurio laikas ribotas – pažinimas vyksta tik kol siela kūne, o kūnas neamžinas – pažiūrėk į gėlę...  
Tai Dzen praktika  ir budistinė filosofija, kad nedalomas pasaulis kinta, kiekvienas individas – tai to pasaulio, kuris yra nedalomas, sudedamoji dalis; pamatyk save visame kame – protu ir širdimi, tam juk reikalinga praktika, o ne bėgimas nuo ašarų...
Pažinimas – tai išsiaiškinti savo ašarų prigimtį, bet jos turi iškristi kaip rasa, kitaip neišsiaiškinsi. Kiek knygų neperskaitytum, koks yra braškės skonis – neišsiaiškinsi, kas ta braškė, jei jos skonio nepajusi... 
Bet koksai neigimas – jau yra prisirišimas. Neigimas nėra  Budistinis požiūris. O jei dar bet kokio reiškinio, nuotaikos, jausmo neigimas yra sąmoningas – su išvadomis, kaip minėtame cituotame eilėraštyje, tai jau bus antibudistinė filosofija ir anti-dzen praktika...

   Nesakau, kad eilėraštis privalo būti budistinės filosofijos pavyzdys – tik konstatuoju faktą, kad jis netransliuoja budistinės filosofijos, nes yra visiškai priešingas budizmo filosofiniam pamatui. 
P.S.
Budizmo esmė – „Viskas kinta“, todėl bet koksai ko nors neigimas, neigimas bet kokio vykstančio reiškinio – yra ne budizmas, o antibudizmas.
Nušvitimas, arba nirvana, – tai bet kokio vykstančio reiškinio, jo pačios ESMĖS matymas; tai reiškinio perpratimas „ čia ir dabar“, kuris yra – vyksta sąveikoje su amžinąja Būtimi;
DZEN praktikos pagrindas – susikaupimas, koncentracija tame kintančiame pasaulyje, laiko tėkmėje, kiekviename laiko ir erdvės taške – koncentracija visomis savo penkiomis juslėmis ir pačia mintimi – dvasine būsena, nepriklausomai, ar tu pradedi žydėti, ar jau tavo kūnas randasi tame etape, toje stadijoje, kaip to vienadienės lelijos žiedo – pradėjusio vytimo etapą...
 
(kvinta)

       ◘ ◘ ◘          ◘ ◘ ◘                ◘ ◘ ◘            ◘ ◘ ◘
„Dzen – ne palaimos ar atsipalaidavimo praktika, o įkaitinta krosnis, kurioje mes grumiamės su savo egoistinėmis iliuzijomis. Kokius įrankius turime naudoti? Tik vieną. Mes visi apie jį girdėjome, tačiau naudojame jį labai retai. Jis vadinamas dėmesiu.“
-CHARLOTTE JOKO BECK,
KASDIENIS DZEN