galiu
užplikyt tau arbatos
į savo mieliausią puodelį
         nudaužtu kraštu.
nurinkt dulkeles
nuo sapnais nubarstytų
                   blakstienų,
sušukuot
nugulėtas plunksnas
             ant sparnų...
kol dar rytas kartojas
                      galiu
sušnabždėti trissyk
savo pamintą taisyklę –
 
užkoduoti į vėją, į smėlį,
į vėją ir smėlį
                           galiu –
*  *  *  *  *  *  *  *  *
ir nors po lietaus
                kvepia alyvom
pritemusios gatvės –
 
viena
be tavęs
pareinu