Būk toks geras, nepamiršk
Ūkanotam horizonte
Saulė leidžiasi už kranto.
Leidžiasi žaviai, bet tyliai,
Kaip dainuočiau aš nebyliai.
Gyvastingam vandeny ji atsispindi,
Tarsi prašydama ją atsiminti.
— Atgalios aš dar sugrįšiu.
— Būk toks geras, pasakyk, kad nepamirši.
Ūkanotam horizonte
Saulė leidžiasi už kranto.
Atspindį palikdama tarytum mintį
Vandeny, kad prisimintum.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-03-21 23:24:16
Saulės tikrai niekaip pamiršti negalėtumėm, nes be jos neišgyventumėm. O eilius mielas :)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-21 17:27:35
Saulė nieko neprašo ir kyla ar leidžiasi ne todėl, kad ją prisimintų. Betgi kūrinyje gali būti visaip.
Žaviai, bet tyliai > bet nelogiškas (atrodo, kad jeigu žaviai, tai turėtų su trenksmu)
Būk toks geras > suteikia tam saulėlydžiui ir kūriniui buitiškumo, nors nežinau, gal siekiama kaip tik pasiplepėjimo įspūdžio? Bet horizontai, ūkanos, atmintis – truputį kitas matavimas, tad norėtųsi ir kitokio kalbos tono. Kaip, pavyzdžiui, paskutiniųjų eilučių.