Kartais tyla garsi,
O tamsa spalvota.
Nežinai, kuo tiki,
Žemė – Venera atrodo.
Ir naktis yra diena,
Nuo auros spindulių
Galvoje man antena –
Mes keliaujame laiku!
Tavo akys – mano siela,
Mudu dalijamės šviesa.
Daug jausmų, o kūnas vienas,
Tame harmonijos nėra.
Todėl žiūrėk į šviesą, kol sutems.
Klausykis triukšmo, kol jis taps tyla.
Ir kai galvoj antenos susilenks,
Pakilsi ten, kur amžinybė laikina.
Simuk
2014-03-04 23:12:58
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-04-01 17:40:15
O aš pasiūlyčiau tik harmonijos atitikmenį susirasti mamos gimtojoje kalboje...