Kartais tyla garsi,
O tamsa spalvota.
Nežinai, kuo tiki,
Žemė – Venera atrodo.

Ir naktis yra diena,
Nuo auros spindulių
Galvoje man antena – 
Mes keliaujame laiku!

Tavo akys – mano siela,
Mudu dalijamės šviesa.
Daug jausmų, o kūnas vienas,
Tame harmonijos nėra.

Todėl žiūrėk į šviesą, kol sutems.
Klausykis triukšmo, kol jis taps tyla.
Ir kai galvoj antenos susilenks,
Pakilsi ten, kur amžinybė laikina.