Išmėtyti vaikiški bateliai: 
suplyšę, seni, guli kieme nuo praeitos vasaros. 
Iki šiol dar yra ir trūkinėja jų raišteliai: 
nuo ryto lig vakaro, nuo ryto lig vakaro. 

Su giliu atodūsiu stebi tai balandis, 
tupėdamas ant žalios, gyvos šakos. 
Čia juos saulė pakaitina, čia nuplauna vandenys... 
O paukštis nemirksėdamas vis kraipo galvytę be jokios atvangos. 

Šalia batelių — sutrūnijusi skrynia 
nebeišdžiūna jau net nuo saulės laikydama paslaptį... 
Ji jau tokia sena, o dar senesnė jos spyna, 
balandžiui kažkodėl menanti perskaitytą ir užverstą jau puslapį. 

Puslapio žodžiai tokie tylūs, ilgi ir neišdildomi 
tvyro pavasariniame ore — lyg senelio pasaka. 
Paukščio akutės vis žiūri, vis žiūri nenumaldomai, 
Šildos prisiminimais praėjusios vasaros.