Praėjusi vasara
Išmėtyti vaikiški bateliai:
suplyšę, seni, guli kieme nuo praeitos vasaros.
Iki šiol dar yra ir trūkinėja jų raišteliai:
nuo ryto lig vakaro, nuo ryto lig vakaro.
Su giliu atodūsiu stebi tai balandis,
tupėdamas ant žalios, gyvos šakos.
Čia juos saulė pakaitina, čia nuplauna vandenys...
O paukštis nemirksėdamas vis kraipo galvytę be jokios atvangos.
Šalia batelių — sutrūnijusi skrynia
nebeišdžiūna jau net nuo saulės laikydama paslaptį...
Ji jau tokia sena, o dar senesnė jos spyna,
balandžiui kažkodėl menanti perskaitytą ir užverstą jau puslapį.
Puslapio žodžiai tokie tylūs, ilgi ir neišdildomi
tvyro pavasariniame ore — lyg senelio pasaka.
Paukščio akutės vis žiūri, vis žiūri nenumaldomai,
Šildos prisiminimais praėjusios vasaros.