Tai buvo taip
Beprotiškai seniai —
Gal prieš tūkstantį metų,
Kai horizontu
Nuūkė balti laivai...
Daugiau jų nieks nematė.
Neliko pėdsakų
Nei jūroje, nei danguje,
Tik nuojautos ant smėlio.
Tik besiblaškanti
Trapioji nežinia
Kaip laumžirgis prieš vėją.
Ar ji suspės,
Kol dar gyva viltis,
Išmelsti žinią?
Jūra — tuščia,
Bedvasė atmintis
Gelmėm baugina.
Ant skruostų šildosi
Ne laumžirgio sparnai —
Ilgesio ašaros...
- - - - - - -
Tai buvo taip
Beprotiškai seniai —
Gal praeitą vasarą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): algboras
Sukurta: 2014-01-22 13:03:20
Man labai patiko, pasiimu
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2014-01-21 18:17:38
Gražiai įrėminta trapioji nežinia: pradžia ir pabaiga.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-01-21 16:59:42
Stiprus kūrinukas, tik šiandien jau trečiam kūriny skaitau apie laumžirgius...įdomu ką tai reiškia? :) gal kad visi pasiilgo vasaros :)
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2014-01-21 14:36:29
hm, labai jau vaizdingai ir įtaigiai parašyta. pabaiga patiko. netikėta. gali būti pasaka be galo. tęsinys. man patiko
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-21 13:03:06
Švelni lyrika