Tai buvo taip
Beprotiškai seniai —
Gal prieš tūkstantį metų,
Kai horizontu
Nuūkė balti laivai...
Daugiau jų nieks nematė.
Neliko pėdsakų
Nei jūroje, nei danguje,
Tik nuojautos ant smėlio.
Tik besiblaškanti
Trapioji nežinia
Kaip laumžirgis prieš vėją.
Ar ji suspės,
Kol dar gyva viltis,
Išmelsti žinią?
Jūra — tuščia,
Bedvasė atmintis
Gelmėm baugina.
Ant skruostų šildosi
Ne laumžirgio sparnai —
Ilgesio ašaros...
- - - - - - -
Tai buvo taip
Beprotiškai seniai —
Gal praeitą vasarą...