Keistas jausmas. Pradedi naujus metus: kompiuteryje atidarai naują bylą, parašai pirmąjį atplūdusį eilėraštį ir nežinai, kiek dar jų parašysi, kokie jie bus, apie ką? Ir ką jiems lemia likimas? Ar bus lemta nors vienam suskambėti daina, kam nors įkristi į širdį?  Ar ne ... nebus, nespėsi, paliks ne tik nebaigta, bet ir laiko užmiršta, ištrinta byla, kuri niekados nepatirs didingo, jaudinančio virsmo — atgimti baltame popieriaus lape, knygoje šalia gražių iliustracijų. Tik kodėl nepasvajoti, juk svajojant ne tik gyvenimas gražesnis, bet svajonėse ir eilėraščiai gyvesni, lakesni gimsta.
 
Kažkada galvojau, kad eilėraščių rašymas — tik turiningas, mielas laiko praleidimas, kai rankos, pirštai tampa mažu tiltu minčių perbėgimui į realų pasaulį. Tikrai, net ir pats pagalvojau, kokį puikų tiltą savyje turi žmogus, jeigu gali įvykti pats didžiausias stebuklas: niekieno nesugaunama, neuždaroma, neapčiuopiama mintis, eidama juo, tiek kartų keičiasi. Pradžioje virsta žodžiu, žodis — matomomis raidėmis, taisyklingai ir išmoningai sukurtu sakiniu, o pastarasis sugula eilutėmis, posmeliais į patį gražiausią visos raštijos statinį – eilėraštį. O koks bus jo kelias, kokia jo paskirtis? Tiek daug savęs klausinėju. Gal net per daug.
 
Laimingas tas poezijos kūrėjas, jeigu ir vienas jo eilėraštis taip prabyla, užgauna tiek širdžių, kad dešimtmečiais gyvena ir neša kūrėjo vardą kaip garbės vainiką. Tik gal nebūtinai. Tai gražūs, bet išskirtiniai atvejai. Sakykime, kad ir eilėraštis gali pažinti laimę šviesti, žėrėti. Būti matomas toli toli, kaip ant aukšto bokšto užkelta žvaigždė. Tik gali būti ir kitaip. Jo lemtis gali būti daug kasdieniškesnė, gali būti ir paslaptinga. Vieni gali virsti tik plytomis, kiti — akmenimis. Akmenys guls į pamatus ir niekas jų ilgai nepastebės, apie juos nekalbės ir net nežinos, kiek jų ten užkasta žemėse. Kiti, pavirtę plytomis, po laiptelį kils į gražią vientisą sieną, pinsis architektūrinėmis linijomis, plokštumomis ir gal sudarys didingą pastatą. Ir tie bus laimingi. Gi kitiems gal bus lemta sudėlioti tik nedidelį namelį, kuriame gyvens žmogus, krykštaus vaikai, o vakarais ar naktimis jis kurs naujus eilėraščius. Argi tai ne puiku būti kažko dalimi? Svarbiausia — būti labai ir labai reikalingu.
 
Neseniai telefonu paskambino Lietuvos pensininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovė ponia Marija Garšvienė ir paklausė, ar aš nesutikčiau parašyti anksčiau man gerai žinomam šviesios atminties kun. Algimantui Keinai ir buvusiam kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus Stasiui Lozoraičiui keletą  šiltų ir žmonėms suprantamų eilučių. Labai juos gerbiau ir gerbiu, nes teko daug kartų susitikti, bendrauti, tad, žinoma, sutikau. Nustebino prašymas parašyti šiltai ir suprantamai. Taip, žmonės nori aiškios, paprastos poezijos, lengvai randančios kelią į širdis. Ir nesvarbu, kad vėliau kun. A. Keinai skirto eilėraščio klausėsi gal tik apie šimtas vyresnio amžiaus žmonių, bet tai buvo nuostabu. Nuostabu jausti ir žinoti, kad tavo žodžio laukia, jis priimamas.
Visados tikėjau, jos reikia rašyti taip, kad visos kartos suprastų, kad nereiktų žmonėms gėdytis, kad jis gal „nepriaugo“ prie kažkokio „pseudointelektualinio elito“, tad ir neina į parodas, koncertus, nesidomi poezijos pavasariais. Nereikia, oi nereikia stengtis „kanalizacijos vamzdžiu“ ar gašlumu nustebinti pasaulio.   
      
Niekados nesutiksiu, kad iš širdies išplaukusi ir eilinio žmogaus, nesančio literatų gildijos nariu, kūryba yra menkavertė, niekinė, pasmerkta užmiršimui. Ne, jokiu būdu ne. Nesidalintų dangaus Kūrėjas savo turtais, jeigu jie turėtų būti žmonių ir laiko pasmerkti. Matyt ir tokia kūryba yra arba bus dar reikalinga. Gal netgi labai svarbi kaip tautą, jos mintį, gyvastį liudijantis balsas, kuris gali prabilti ir po labai ilgo laiko tarpsnio. Argi tada tavo misija kurti, rašyti būtų nereikalinga? Tautos, žmonijos pilnatvei reikia ne tik ant bokšto žėrinčių žvaigždžių, reikia ir jas laikančių sienų, pamatų. Pati lietuvių kalba, mūsų žodis neša mus ir visą tautą, Lietuvą pasaulio ir laiko erdvėmis, tad tik jo negniuždykime, neišsižadėkime. Niekas kitas mūsų, kaip lietuvių,  taip neišsaugos, kaip mūsų kalba, jos skambančios ir vidinės giluminės galios. Tada esame ir būkime laimingi tie, kurie ją galime nešti, kiek kas galime pagal savo proto ir širdies jėgas. 
 
Labai noriu, kad mano pradėta kompiuteryje byla nubėgtų per daugybę puslapių, o juose liktų visų šių metų džiaugsmas ir skausmas, drąsa ir abejonės, viltis, tikėjimas ir, žinoma, meilė. Labai norėčiau, kad jos būtų daug, labai daug. Meilė artimam žmogui, meilė savo žemei, kraštui ir paprastam žmogui, kuris lūpose neša lietuvių kalbą, o protu, mintimis, žodžiu ir rankomis kuria. Kuria mūsų ir mūsų vaikų gyvenimą, kuria dabartį ir ateitį, kuria Lietuvą. Tikiu, kad laimingi buvo visi, kurie kūrė, kuria ir kurs. Tad būkime laimingi kūryboje, gyvenkime ir dekime ja. Savimi, savo gyvenimu priimkime ir tinkamai panaudokime Aukščiausiojo duotą pačią švenčiausią ir brangiausią dovaną — kūrybą.