už pavydo

Sausio žvilgsnyje žirgas, iš laumių šokio sapne, už pragaro, virš dangaus, nesulaukęs vasario, jausmais sužydėjęs, nuvytusiais kadaise: — atkerėsiu save nuo kažkieno rankos... Horizontai į suneštas smiltis — rojuje niekas nematė pražilusių kopų.

minčių keliuose
švelniai lietėsi mirtys
pavydžiu sparnams
 
Cieksas Žalbungis

2014-01-21 10:12:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Astra

Sukurta: 2014-01-21 17:58:27

Labai laukiau pasirodant pirmojo žaidimo kūrinio... ir likau sužavėta. Netikėtumas!

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2014-01-21 17:29:59

Begalinės pirmo segmento platybės.

Vartotojas (-a): klevas

Sukurta: 2014-01-21 17:26:15

Lyg viskuo praėjau... ir man patiko:) labai įtraukiantis.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2014-01-21 12:58:23

Tos trys paskutinės eilutės - labai talpios...

Vartotojas (-a): Virgutė

Sukurta: 2014-01-21 12:43:42

Paslaptingas,su filosofiniais priedais,bet įdomus

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2014-01-21 12:17:15

Kūrinį priėmiau: viršutinė jo dalis – santrauka, o apačioje – prasmingas trumpinukas (neapibrėžta forma).
Gal ir suklydau. Kaip skaitytojas
(niekad nejaučiu pavydo).  

Vartotojas (-a): jovaras

Sukurta: 2014-01-21 10:56:35

na nežinau labai jau filosofinis kūrinys. kūrinyje yra visko: ir dangaus, ir pragaro, ir žigų, ir kopų. tačiau viskas savo vietoje ir nieko netrūksta. labiausiai patiko pabaiga.