Sausio žvilgsnyje žirgas, iš laumių šokio sapne, už pragaro, virš dangaus, nesulaukęs vasario, jausmais sužydėjęs, nuvytusiais kadaise: — atkerėsiu save nuo kažkieno rankos... Horizontai į suneštas smiltis — rojuje niekas nematė pražilusių kopų.
minčių keliuose
švelniai lietėsi mirtys
pavydžiu sparnams
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2014-01-21 17:58:27
Labai laukiau pasirodant pirmojo žaidimo kūrinio... ir likau sužavėta. Netikėtumas!
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-21 17:29:59
Begalinės pirmo segmento platybės.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2014-01-21 17:26:15
Lyg viskuo praėjau... ir man patiko:) labai įtraukiantis.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-01-21 12:58:23
Tos trys paskutinės eilutės - labai talpios...
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-01-21 12:43:42
Paslaptingas,su filosofiniais priedais,bet įdomus
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-01-21 12:17:15
Kūrinį priėmiau: viršutinė jo dalis – santrauka, o apačioje – prasmingas trumpinukas (neapibrėžta forma).
Gal ir suklydau. Kaip skaitytojas
(niekad nejaučiu pavydo).
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2014-01-21 10:56:35
na nežinau labai jau filosofinis kūrinys. kūrinyje yra visko: ir dangaus, ir pragaro, ir žigų, ir kopų. tačiau viskas savo vietoje ir nieko netrūksta. labiausiai patiko pabaiga.