Sausio žvilgsnyje žirgas, iš laumių šokio sapne, už pragaro, virš dangaus, nesulaukęs vasario, jausmais sužydėjęs, nuvytusiais kadaise: — atkerėsiu save nuo kažkieno rankos... Horizontai į suneštas smiltis — rojuje niekas nematė pražilusių kopų.

minčių keliuose
švelniai lietėsi mirtys
pavydžiu sparnams