Užmigdyki mano sapną,
Nuramink minčių takus,
Būk žmogus – bučiuoki kaktą,
Tavo kūnas toks ramus.

Lyg drobė švelnių jausmų,
Daug spalvų neapsakytų,
Veidas, pilnas paslapčių,
Šnabžda visąnakt lig ryto.

Tu nežemiškas ir tyras,
Du drugeliai delnuose.
Svaigini kaip pienių vynas,
Leiski būti jiems drauge.

Ir iki skausmo mylimais,
Užklotais laiko plakimu,
Dainuok širdin visais balsais!
Nes ten, kur Tu esi – ramu.