Tegu... Tegu mūza šakota, 
Nenugramdyta obliais 
Iš širdies tartum medis į dangų. 
Drasko vėjai? Tegu. 
Te smala apsiraišioja žaizdos, 
Unguriais šaknys neria į žemę giliau... 
Aš mačiau. Daugel kartų mačiau, 
Kaip pušelės nulūžusios šakos 
Krenta ir džiūsta prie jos, 
Kaip verkia paukščiai sugrįžę, 
Praėjus audroms, 
Kaip laipioja skruzdėlės, 
Parsinešdamos mirusias savo 
Ir laidoja ten, 
Prie šaknų, 
Kur saugiau... 
O vis tiek, net apverkdamas šitokią lemtį, sakau: 
Tegu mūza šakota
Nenugramdyta obliais tebus.