Tegu be oblių...
Tegu... Tegu mūza šakota,
Nenugramdyta obliais
Iš širdies tartum medis į dangų.
Drasko vėjai? Tegu.
Te smala apsiraišioja žaizdos,
Unguriais šaknys neria į žemę giliau...
Aš mačiau. Daugel kartų mačiau,
Kaip pušelės nulūžusios šakos
Krenta ir džiūsta prie jos,
Kaip verkia paukščiai sugrįžę,
Praėjus audroms,
Kaip laipioja skruzdėlės,
Parsinešdamos mirusias savo
Ir laidoja ten,
Prie šaknų,
Kur saugiau...
O vis tiek, net apverkdamas šitokią lemtį, sakau:
Tegu mūza šakota
Nenugramdyta obliais tebus.