Užšalo slegiantis dangus
be paukščio jokio
Į niekur vėl melsvi keliai
ritimais rieda,
Ant lango vėstančio
vijoklis baltas šoka
Ir skambina į stiklą
sidabruotu žiedu
Skarelėm varnų plevėsuoja
sniego tvoros,
Šiaurinis vėjas supasi
žiemos sūpuoklėmis
Per naktį riša tūkstantis
ir vienas voras
Sidabro siūlais tas visas
vijoklių puokštes
Ryte mažų pirštelių
rausvos pagalvėlės
Plevena tyliai
virš žiedų pasilenkimo
Ištirpsta ledo paukštis
ir tik ašarėlės
Tekėdamos delnais
liūdnai čiulbėti ima
Tarp tų baltų vijokliškųjų sruogų
Akių saulėlydžiai per stiklą gelia
Ir sirpsta lūpose dvi gruodžio uogos
Šykščiu raudoniu einantiems pro šalį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-03 11:30:22
Švelnioji lyrika :) ...gražu
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2014-01-03 05:48:15
Acha, labai iš dūšios, dūšele Raiscinia... ,
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-01-02 21:50:31
Daug pamatyta, gražiai apsakyta... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-01-02 17:00:43
Sodrus ir įtaigus žodis.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-01-02 15:54:29
Pažiūrėjau pro langelį...
Šaunios eilės. Tokių mielų pastebėjimų radau. Ačiū.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-01-01 23:35:45
Gražu.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-01-01 23:33:23
Liuks. Nekalbant apie gerą rimą, ritmą, toks šelmiškai švelnus eilėraštis. Na, ir kas, kad ašarėlės, liūdnai čiulba, gelia, bet man eilės neatrodo labai liūdnos – juk uogos vis tiek sirpsta einantiems pro šalį :) O šelmiškas gal dėl tos pradžios, gal dėl struktūros, gal... nežinau, bet kažkas tokio yra. Atradau naują puikią autorę :)