Užšalo slegiantis dangus
                 be paukščio jokio
Į niekur vėl melsvi keliai
                 ritimais rieda,
Ant lango vėstančio
                vijoklis baltas šoka
Ir skambina į stiklą
                sidabruotu žiedu

Skarelėm varnų plevėsuoja
                sniego tvoros,
Šiaurinis vėjas supasi
                žiemos sūpuoklėmis
Per naktį riša tūkstantis
                ir vienas voras
Sidabro siūlais tas visas
                vijoklių puokštes

Ryte mažų pirštelių
                rausvos pagalvėlės
Plevena tyliai 
               virš žiedų pasilenkimo
Ištirpsta ledo paukštis
               ir tik ašarėlės
Tekėdamos delnais
               liūdnai čiulbėti ima

Tarp tų baltų vijokliškųjų sruogų
Akių saulėlydžiai per stiklą gelia
Ir sirpsta lūpose dvi gruodžio uogos
Šykščiu raudoniu einantiems pro šalį