O čia čia, jos mane, o lia lia, baltą  žiedą 
Į saulę pakėlė 
----------------------------- 
gir gir gir,  nešė  mane, gar  gar gar nešė 
kaip lengvą  paukštuką... 

Ir mane, kaip tave, Eduardai, 
Motinos rankos kaip balta obelėlė žiedus 
Nešiojo ir kėlė, 
Kol pražydo akmuo, 
Marmurinės  išsiskleidė gėlės 
Be nektaro, be bičių 
Pašonėje Šklėrių gimtų. 

Nemaniau,  kad galėtų žydėti akmuo, 
Nemaniau, kad į lietų išeitų bala, 
O smėlis per grikį —  į duoną... 

Ką  dar pasakyti tau, mama, 
Su gėlėm akmeny. 
Su duona ant stalo 
Per grikį iš smėlio augintą? 
Nedaug jau beliko, 
Kurie atsiminti taip galim — — — 
Bėga ragana neatsigręždama 
Per Čepkelius o lia lia, 
Per visą kraštą gimtą, o čia čia. 

Nemaniau, nemaniau. 
Kad taip  greitai paminklai išyra 
Ir laikas ištirpsta ant lūpų. 
Bet paimu knygą 
Ir Mieželaitį skaitau, 
Jo švarią kaip gintaras lyrą... 
Gir gir gir  gar gar gar  o lia lia ...