Santrauka:
Kažkada seniai seniai suklijavau tokį eilėraštį:
Paskendo žvilgsnis
Vandeniui tekant žiedu orchidėjos
Pagaliau tyla
Buvo matyt ji galvoj pasidėjus
Bet iš toli traukinys
Ir vėl šauna mintis
Kadangi prozą rašyti daug lengviau, sugalvojau transformuoti šitą kūrinėlį.
Štai, kas gavosi.
Aš riedu pavargusiu nuostabios naminės orchidėjos žiedu. Aš – purvino miestietiško vandens lašelis. Aš glostau jos akis, rankas, bučiuoju jos skruostus, nosį, teku jos veidu lyg būčiau ašaros. Ji neverkia. Ji tik gėlė, ji gali tik šypsotis ir būti graži. Jai puikiai sekasi. O aš? Aš įkalintas savo kiaute, man siela negali išbėgti toliau lašelio ribų. Aš įkalintas savo kūne, savo galvoje. Mano galva – kalėjimas su žlugdančiom mintim ir diktatorium mąstymu. Palaiminti idiotai, prakeiktas aš, prakeiktas žinojimas ir intelektas. Dabar aš dvokiančiame miesto ore, aš laistau gėles, aš riedu pavargusiu nuostabios naminės orchidėjos žiedu, aš – purvino miestietiško vandens lašelis. Aš vandens lašelis. Aš lašelis. Lašelis… Ašš…
Šššššš…
…
…
…
…
Po tūkstančių milijonų metų keliavimo vandens apytakos ratu aš pagaliau išgirdau tylą. Vėjas pakendeno mano orchidėjos lapelius, jie nusilenkė jam, ji nurimo, žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Buvo graži. Aš nieko negalvojau, tiesiog tekėjau jos akimis ir nieko negalvojau. Tai tyla. Tyla, kuri slėpėsi kažkur man galvoje, konteineryje, į kurį nuolat metama dar šiukšlinų minčių, kuris nuolat valomas, bet visada pilnas, kuris stovi triukšmingoj, purvinoj miesto gatvėj, kuri žudo ir užgožia nemirtingąją tylą. Tylą tyromis švaraus kaimo vandens akimis, mišku kvepiančiais plaukais ir žvaliu kaip orchidėjos žiedas veidu. Tylą nuostabią ir besišypsančiąąąĄĄĄĄ.
Čia nuolat važinėja traukiniai. Dabar, vienam važiuojant, kažką pagalvojau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2013-12-18 17:59:03
Ar turi būti iš kūrinio nauda? Pavyzdžiui, kas iš realistinio pasakojimo, kas iš jausminių išsiliejimų? Kas apskritai iš viso rašymo? Tai pažintis, žvilgsnis į kito vidų, pasikalbėjimas su pasauliu ir t. t. Minčių mainai, naujų pradžia.
Apie kūrinį. Aš lašelis, ji gėlė. Ji graži tuštutė? O gal ji tiesiog gražus buvimas. Lašelis jaučiasi įkalintas, drumzlinas, bet jis turi galimybę riedėti gėlės skruostu. Dviejų skirtumai, kontaktas, būties apmąstymai ir t. t.
Po punktyro atrodo, kad lašelis žiūri orchidėjos akimis, nieko negalvodamas, skaidrėdamas.
Perskaičiau mintį apie apytakos ratą, kuris nuoseklus, ir prisiminiau „Я и садовник, я же и цветок. В темнице мира я не одинок…“ Apytakos ratas gali reikšti pasaulio vientisumą, reiškinių keliasluoksniškumą, virsmus. Sustojau ir prie to šnypščiančio šššššš, lyg lašas būtų kritęs ant įkaitusio paviršiaus. Arba ošiantis. Galima fantazuoti kiek tik nori. Ir apie tekstą, ir apie išryškintų raidžių žaismą.
Galbūt ne tokios buvo autoriaus mintys, bet šįkart suprasta taip.
Tiek naudos iš grožio, stebėjimo, minčių, rašymo. Rašymą tobulinti visada galima. Įdirbis turi reikšmės, nors būna visko ir iš pirmo karto. Ką duoda skaitymas? Pirmiausia atveria matymo beribiškumą.
Santraukoje autoriaus užsiminta, kad prozą rašyti lengviau. Na, tai nuomonė. Pritarčiau, jei proza būtų tai, kas ant seilės užėjo, ir produkuojama be didesnių pastangų ar apmąstymų. Bet prozą suprantu kiek kitaip. Pirmiausia, ji yra labai įvairi. Nepulsim gi lyginti, pavyzdžiui, Baltušio (ar kurio kito) ir Pomidoro kūrinių. Galima būtų pradėti ilgą diskusiją ir apie tradicijas, sekėjus, tik kad nei vienas nėra kuo nors geresnis ar prastesnis. Antra, prozai taip pat kaip poezijai reikia meilės ir atsidavimo. Keliai skirtingi, bet abejoju, ar kuris iš jų yra lengvesnis.
Kaip kiekvienas gyvena pagal savo filosofiją, taip ir pagal save renkasi raiškos būdus (formas).
Beje, eilėraštis ir ši miniatiūra tikrai skiriasi. Eilėraštis plastiškesnis. Paskendo žvilgsnis.
Iš tokių mano chaotiškų filosofijų taip pat jokios naudos. Bet visi čia kažką rašome…
gavosi > nevartotina, norint pasakyti, kad išėjo, atsitiko, pasidarė.
Gaunasi, gavosi ligonis po ligos (= atsigauna, atsigavo), gaunasi, gavosi (= nusigauna, nusigavo) keleivis į kitą pasaulio kraštą, bet > Štai, kas išėjo.
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2013-12-17 22:18:42
chaostiškas labai jau kūrinys. o kas iš to? kokia nauda iš šito kūrinio? nelabai patiko. buvo bandoma filosofuoti. kalbėti apie amžimybę, amžino ciklo ratą. ratas vis sukasi, o lašelis juda tame cikle.