Aš riedu pavargusiu nuostabios naminės orchidėjos žiedu. Aš – purvino miestietiško vandens lašelis. Aš glostau jos akis, rankas, bučiuoju jos skruostus, nosį, teku jos veidu lyg būčiau ašaros. Ji neverkia. Ji tik gėlė, ji gali tik šypsotis ir būti graži. Jai puikiai sekasi. O aš? Aš įkalintas savo kiaute, man siela negali išbėgti toliau lašelio ribų. Aš įkalintas savo kūne, savo galvoje. Mano galva – kalėjimas su žlugdančiom mintim ir diktatorium mąstymu. Palaiminti idiotai, prakeiktas aš, prakeiktas žinojimas ir intelektas. Dabar aš dvokiančiame miesto ore, aš laistau gėles, aš riedu pavargusiu nuostabios naminės orchidėjos žiedu, aš – purvino miestietiško vandens lašelis. Aš vandens lašelis. Aš lašelis. Lašelis… Ašš… 
Šššššš…
…
…
…
…
Po tūkstančių milijonų metų keliavimo vandens apytakos ratu aš pagaliau išgirdau tylą. Vėjas pakendeno mano orchidėjos lapelius, jie nusilenkė jam, ji nurimo, žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Buvo graži. Aš nieko negalvojau, tiesiog tekėjau jos akimis ir nieko negalvojau. Tai tyla. Tyla, kuri slėpėsi kažkur man galvoje, konteineryje, į kurį nuolat metama dar šiukšlinų minčių, kuris nuolat valomas, bet visada pilnas, kuris stovi triukšmingoj, purvinoj miesto gatvėj, kuri žudo ir užgožia nemirtingąją tylą. Tylą tyromis švaraus kaimo vandens akimis, mišku kvepiančiais plaukais ir žvaliu kaip orchidėjos žiedas veidu. Tylą nuostabią ir besišypsančiąąąĄĄĄĄ.

Čia nuolat važinėja traukiniai. Dabar, vienam važiuojant, kažką pagalvojau.