Po sniegu susigūžus žemė,
Lygumėlės, kloniai, kalvelės,
Rugių laukas, arimų velėnos...
Tik nerimsta, vingiuoja kelias.
Sniegu dengtas kiemas ir sodas,
Aviliai, kur sumigę bitelės,
Braškių lysvės, kelmas kuprotas...
Tik aukštai obely – genelis.
Pusnynuos kurmio būstas sušalęs,
Pelės urvas, ežiuko guolis,
Nebėra vabalėlių, muselių...
Tik vaikai po sniegą pūškuoja.
Būreliu, kas rogutėm, kas slidėmis,
Nugalėję baimę ir šaltį.
Nuo kalniukų leidžiasi, ritasi,
Prunkščia, nardo po sniegą baltą.
Namo grįžta laimingi, apsalę.
Kartais būna graudu, apmaudu,
Kai pasislepia pirštinės, šalikas
Lig pavasario po sniegu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-12-17 08:26:32
Žaismingas žiemos paveikslas.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-12-16 22:53:07
labai nuotaikingas ir vaizdus
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2013-12-16 22:43:36
toks vaizdingas, nuoširdus ir emocingas kūrinys. patiko
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-12-16 18:54:44
Smagus. Gražiai perteikta gamtos kaita, vaikų vaikų pramogos ir nuotaikos.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-12-16 17:35:22
Mama, būdavo, pastato (pastato!) kelnes prie radijatoriaus, rankas merkia į šiltą vandenį, o aš klykiu iš skausmo. Bet niekada beveik nesirgdavau. Ot, laikai buvo...