Seniai jau ne pradžia,
          bet traukinys, 
          dar vis, surinkdamas kilometrus, į tolį nyra.
          Miškai, laukai, žvaigždynai
          ir tartum vandenynas išsiliejus Nežinia.
          Artėja šimtmetis, Itake,
          kai nepavargdamas siekiu tavęs,
          bet mano ilgesys, atleisk, ne tau.
          Kelionė į tave kaip vynas kad
          fantazijom svaigina,
          ir jeigu atsitiktų,
          kad užspringčiau nebūtim,
          net nepavilgęs kojų tavo jūra,
          Vis tiek žinok — esu laimingas:
          buvai, esi ir būsi reikalinga.    
          Ateit ir būti su tavim — per greit įgristų,
          o šit kelionė...
          ji kaip Odisėjo dovana.