Skaitau M. (kelionė)
Seniai jau ne pradžia,
bet traukinys,
dar vis, surinkdamas kilometrus, į tolį nyra.
Miškai, laukai, žvaigždynai
ir tartum vandenynas išsiliejus Nežinia.
Artėja šimtmetis, Itake,
kai nepavargdamas siekiu tavęs,
bet mano ilgesys, atleisk, ne tau.
Kelionė į tave kaip vynas kad
fantazijom svaigina,
ir jeigu atsitiktų,
kad užspringčiau nebūtim,
net nepavilgęs kojų tavo jūra,
Vis tiek žinok — esu laimingas:
buvai, esi ir būsi reikalinga.
Ateit ir būti su tavim — per greit įgristų,
o šit kelionė...
ji kaip Odisėjo dovana.