Išėjus pasivaikščioti po rudeninę... Na ką čia, niekur aš nevaikštau. Begrėbiant lapus ir niūniuojant: jeigu dirbsim stropiai, uoliai, rudenėlį kitą būsime visi turtuoliai... Meluoju, nes tikrai grėbdama lapus šito neniūniuočiau, kadangi visas turtas rudenį ir vėl bus lapai. Daug lapų...

    Na, o iš tikro sėdžiu lovoj ir stengiuosi jums ant ausų prikabinti makaronų apie rudenį. Sakykim, ar žinote, kad lapai – tai rudens balerinos. Na, gal reiktų sakyti „balerūnai“, nes jie juk vyriškiai, taip dailiai besisukantys ant vienatinės savo kojelės, mūsų dar vadinamos koteliu. Sukasi, sukasi ir grakščiai nusileidžia ant žemės. O kaip kitaip, jei tai vienintelis jų gyvenimo šokis, po kurio laukia ilga puvimo egzistencija. Gal geriau apie egzistencijas nei žmonių, nei lapų nekalbėkim... Vat, geriau pašnekėkim apie voratinklius, kurie ypač gražūs rudenį. Šie tinklai tokie jau baisūs mėgėjai nusileisti mums ant veidų... O ar žinote kodėl? Tikriausiai ne. O aš štai žinau, bet vargu ar jūs manim patikėsit. Bet galime pabandyti... Taigi seniai, oi kaip seniai, senis Mėnulis, su visais dar dantimis, pavedė vorams numegzti šydus, kurie neleistų gyviesiems matyti mirusių. Taip vorai dar ir dabar deda giją prie gijos, kol galiausiai rudeniop užbaigia savo darbą ir taikosi savo tinklus užmesti mums ant akių. Ypač tai galime pajusti prieš Vėlines. Na, tai ar patikėjot? Aš pati tai nelabai – labai, bet pripažinkim, kad istorija graži. Beveik tokia pat graži, kaip ir šio metų laiko spalvų gama. Dabar, žinoma, galėčiau tekštelėti jums istoriją apie rudenio spalvas, bet vargu ar to reikia, nes pasakom tikriausiai jau nebetikit ir kitaip nei aš jau išaugote iš stebuklų pasaulio, kur skraidžioja fėjos, bučiuojamos varlės ir šypso bedantis Mėnulis. O gal dar tikite? Jei tikite, tai mums pakeliui. Tuomet tik nevėluokite į rudeninių vakarų traukinį, kuris bilda tolyn skirtingų pasaulių gyvenimo keliais, ir keliaukime drauge...