Barzdotas  kadagy,
Vėjų visų šukuotas,
Iš smėlio tu geri.
Ir  noras neaugalotas –
Šaknis  giliai įžėlei,
Kad šiltesni  būtų
Mano gimtieji Šklėriai.

Neužmirštu, brolau,
Sutikęs  nusilenkti.
O liūdesį žinau -
Abiems per Šklėrių slenkstį
Mums peržengti nelengva.
Dar ačiū, kad  dangum
Ton pusėn paukščiai skrenda.

Po jų sparnais šviesiau..
Ir aš tenai įaugu -
Ne  paukštis, o matau-
Likimas Šklėrius saugo -
Dar šlapinamos  senių
Samanoja  sienos
Ir skruzdėlynai  ganos ..

Kudlotas kadagy,
Prie gimto sodžiaus slenksčio,
Iš smėlio tu geri
Pėdas driežiukas barsto
Ir žydi  jos  kaip gėlės,
Jog -  Dieve, taip neleisk,
Kad  kelias likt užžėlęs