Esmė yra lietuje,
Krintančiuose lietaus lašeliuose
Žemyn žemyn,
Juodi vyzdžiai juos sugeria –
Stovėjome galvas užvertę,
Dangaus galybes klausdami.
Kas iš to? — sakai, — kas iš to?
Tik nuo lietaus apgirtę
Vyzdžiai juodais langais
Neatsiveriančiais,
Paslėpti kambariai akių dugne,
Kur net lietus neužsuka
Vynu nepavirtęs,
Nuo svetimų dievų paslėpti.
Bet juk visa esmė lietuje,
Mažuose lašeliuose
Dangaus galybės krintančios
Žemyn žemyn
Iki pat dugno, gelmių,
Iki pačio tylėjimo...
...Ir mes atveriam juodas langines,
Stovėdami galvas užvertę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-09-18 08:55:47
Pavadinimas ir pirmoji eilutė – persotinta lietaus. Skyryba: arba (ji yra nepriekaištinga), arba (jos nėra).
Patiko tas vos juntamo rondo įvedimas ir netikėta kūrinio baigmė tokiomis paskutinėmis eilutėmis.
Nuoširdus darbas.