Esmė yra lietuje,
Krintančiuose lietaus lašeliuose
Žemyn žemyn,
Juodi vyzdžiai juos sugeria –
Stovėjome galvas užvertę,
Dangaus galybes klausdami.
Kas iš to? — sakai, — kas iš to?
Tik nuo lietaus apgirtę
Vyzdžiai juodais langais
Neatsiveriančiais,
Paslėpti kambariai akių dugne,
Kur net lietus neužsuka
Vynu nepavirtęs,
Nuo svetimų dievų paslėpti.

Bet juk visa esmė lietuje,
Mažuose lašeliuose
Dangaus galybės krintančios
Žemyn žemyn
Iki pat dugno, gelmių,
Iki pačio tylėjimo...

...Ir mes atveriam juodas langines,
Stovėdami galvas užvertę.