Kad aš galėčiau išskleisti
du mažus skėtukus po tavo blakstienom,
Tavo veidas nešlaptų
nuo audros, visą vasarą trunkančios.
Galėčiau susiriesti tavo ausy,
kalbėti gražiausius žodžius,
kol manim patikėtum - -
Kad aš galėčiau sodinti pievų gėles
tavo lūpų duobutėje —
Amžinas sodas bučiuojant tave
primintų, kokie dar vaikai mes.
Kokie mes kvaili.
Ir koks kvailas aš,
kad vieną sekundę pagalvojau galįs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Niekada
Sukurta: 2013-09-07 18:15:13
Nuo pradžios iki galo - nuostabiai...
Vartotojas (-a): Mutabor
Sukurta: 2013-08-25 17:12:46
vaje, ačiū labai!
Vlabur// turėjau mintyje tą duobutę virš lūpos (:
Vartotojas (-a): Manęs čia nėra
Sukurta: 2013-08-21 21:35:11
Oi, kaip gražu pradžioj! :))) Kaip jautru.. Ir toliau vis gražiau. Labai patiko, labai. Šaunus eilėraštis. Lengvas ir tuo pačiu- gilus.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-08-21 21:33:43
Gražiai pagalvojai, kad ir trumpai...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-08-21 00:06:43
lūpų - gal skruosto?
Su pavadinimu nepasiginčysi ;-)