Kad aš galėčiau išskleisti
du mažus skėtukus po tavo blakstienom,
Tavo veidas nešlaptų
nuo audros, visą vasarą trunkančios.

Galėčiau susiriesti tavo ausy,
kalbėti gražiausius žodžius,
kol manim patikėtum - -

Kad aš galėčiau sodinti pievų gėles
tavo lūpų duobutėje —
Amžinas sodas bučiuojant tave
primintų, kokie dar vaikai mes.
Kokie mes kvaili.

Ir koks kvailas aš,
kad vieną sekundę pagalvojau galįs.