slystu dugnu
į dugną
po juo
kartais apsigaubiu
žolėj užgimusiu rūku
vaiduokliauju prie upės
gąsdindamas laumes
bet
trys dobilo lapai
nusisukę nuo ketvirtojo
kužda į ausį
— trintis tarp laiko ir erdvės
sukuria antigravitaciją
tereikia puodelio arbatos
ir dviejų saulėlydžių
ei
nepaslysk
traukdamas akmenis
slegiančius ežero
dugną
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-07-15 00:39:01
Nuolauža yra nuolauža, anot mirusiosios kalbos...
Arbatos puoldelis – dar ne visuotinė trauka ;-)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2013-07-14 23:06:32
nemanau, kad čia rimtas eilėraštis.
Vartotojas (-a): liusta
Sukurta: 2013-07-14 15:13:15
Giliai gilus, giluminis...o tereikia tik dviejų prie arbatos puodelio..
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-07-14 12:35:50
Atsisakyčiau antigravitacinės eilutės :)
O darbas puikus!
:)
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2013-07-14 12:07:21
Vyriškai!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-07-14 10:31:59
viskas patiktų, jei ne ta antigravitacija, man ji slopina lyriškumą, bet gal tik man...