slystu dugnu
į dugną
po juo

kartais apsigaubiu
žolėj užgimusiu rūku
vaiduokliauju prie upės
gąsdindamas laumes
bet

trys dobilo lapai
nusisukę nuo ketvirtojo
kužda į ausį

— trintis tarp laiko ir erdvės
sukuria antigravitaciją
tereikia puodelio arbatos
ir dviejų saulėlydžių

ei
nepaslysk
traukdamas akmenis
slegiančius ežero
dugną