Aš taip retai tave besutinku –
Šita žiema be mudviejų praėjo.
Ir krito snaigės ne pūku,
Ir medžiai mirė apledėję.
Tik šaltis paišė ramunes –
Prilietus žiedlapiai ištirpo...
.......................................................
Žiema atvirlaiškį numes,
Kuriam kažkas tave iškirpo –
Tik fonas pilkas ir dangus
Toks pat niūrus ir apsiblausęs...
Bet visa tai jau nesvarbu,
Manęs laiške vis tiek paklausi
(Ten liko sakiniai keli –
Nepasikeitęs tavo braižas...):
„Ar pūgą, liūdesį geri,
Kai dienos, naktys susimaišo
Ir krenta snaigės ne pūku,
Ir medžiai miršta apledėję?..
Juk išsiskirti taip sunku,
Nors aš dar rudenį išėjus...“
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-06-17 20:50:41
Prisisegsiu... ;)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-06-17 20:40:16
... šiltas atsidūsėjimas ir nuojauta, kad dar paklaus... Graži lyrika.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2013-06-17 11:09:05
...be mylimo žmogaus viskas nemiela...gražiai perteiktas jausmas
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2013-06-17 10:05:12
Lyg ir apie žiemą, apie liūdesį, bet toks jaukus ir šiltas:)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-06-17 09:26:09
Tikriausiai, ritmas stringa dėl spausdinimo neatidumo (Kai dienos, naktys susimaišo) Šiaip labai žavu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-06-17 07:30:36
Labai gražus, išjaustas, gyvas, pulsuojantis.Ačiū.
Vartotojas (-a): Elodeja
Sukurta: 2013-06-17 07:09:31
Šviesus liūdesys...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2013-06-17 02:35:50
Nelinksmas, bet poezijai tai nesvarbu... Gieda, kaip jaučia.