Aš taip retai tave besutinku –
Šita žiema be mudviejų praėjo.
Ir krito snaigės ne pūku,
Ir medžiai mirė apledėję.
Tik šaltis paišė ramunes –
Prilietus žiedlapiai ištirpo...
.......................................................

Žiema atvirlaiškį numes,
Kuriam kažkas tave iškirpo –
Tik fonas pilkas ir dangus
Toks pat niūrus ir apsiblausęs...

Bet visa tai jau nesvarbu,
Manęs laiške vis tiek paklausi
(Ten liko sakiniai keli –
Nepasikeitęs tavo braižas...):

„Ar pūgą, liūdesį geri,
Kai dienos, naktys susimaišo
Ir krenta snaigės ne pūku,
Ir medžiai miršta apledėję?..
Juk išsiskirti taip sunku,
Nors aš dar rudenį išėjus...“