Santrauka:
Nemokėjau padėti...
Paaugėjau į seną, į žilą, į pliką
Ir ūmai pasimetęs galvoju:
Kuo giliau į rytojų,
Tuo šviesiau atminty...
Vis į dangų mokino žiūrėti —
Va, žiema dar,
O grįžta jau paukščiai perėti,
Ak, šaunuoliai!
Kiek žygdarbio skrydyje jų!
Nusiimki kepurę, brolau, nuo galvos...
Bet šįkart skruzdėlyną prie tako išgriautą radau —
Ne dangus — patikėkit — rūpėjo:
Liūdnas, mažas
Prie statybų stovėjau,
Nemokėdamas niekuo padėti.
Grįžta paukščiai, šiltai pražiemoję,
Nusiėmęs kepurę pamojau:
(Ak, tebūna jiems gera ir čia...)
Skruzdėlynui, deja,
Ir mažu šapeliu
Nemokėjau padėti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2013-04-16 15:10:36
Bet šįkart skruzdėlyną prie tako išgriautą radau —
Ne dangus — patikėkit — rūpėjo:
Liūdnas, mažas
Prie statybų stovėjau,
Nemokėdamas niekuo padėti.
...net linksmiau pasidarė, kad Žemėje yra dar atjauta ir mažam padarėliui - sktuzdelytei...ačlū Tau, ŽMOGAU...labai labai...man šis kūrinys labai gražus ir didingas...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-04-15 22:17:41
Pradžia labai taikliai nusako būseną.
O skruzdėlyno mintis gili.