Paaugėjau į seną, į žilą, į pliką
Ir ūmai pasimetęs galvoju:
Kuo giliau į rytojų,
Tuo šviesiau atminty...
Vis į dangų mokino žiūrėti —
Va, žiema dar,
O grįžta jau paukščiai perėti,
Ak, šaunuoliai!
Kiek žygdarbio skrydyje jų!
Nusiimki kepurę, brolau, nuo galvos...

Bet šįkart skruzdėlyną prie tako išgriautą radau —
Ne dangus — patikėkit — rūpėjo:
Liūdnas, mažas  
Prie statybų stovėjau,
Nemokėdamas niekuo padėti.

Grįžta paukščiai, šiltai pražiemoję,
Nusiėmęs kepurę pamojau:
(Ak, tebūna jiems gera ir čia...)
Skruzdėlynui, deja,
Ir mažu šapeliu
Nemokėjau padėti...