Eil. pakuždėti sau (LXXXII)

Ir vėl pasibaigė diena,
Šįkart be saulės,
Bet regiu ją,
Vakaruos palinkusią virš debesų.
Tik vis mažiau stebiuosi jau, deja,
Kiek ko gražaus
Pasauly sutelpa šiame.
Bet kur beeičiau —
Nors jau žingsniai negreiti,
O nueinu toli toli,
Net ten, už debesų,
Kur mūsų saulės leidžiasi.

Ne kelias čia, matyt, svarbu;
Peizažas dieviškai gražus
Iki bent lašo atminties švarios.
Tuomet net ir sušaudyti — gyvi,
Numirę irgi pasupa lopšiu...
Tai kaip sakyti, kad tavęs nėra,
O Motin mano, Mama?
Pelėda

2013-03-16 00:00:33

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2013-03-25 14:21:27

Labai jautrus, labai stipriai emocionaliai pagaunantis... Kiek grožio JUMYSE!!!!!!!!

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2013-03-16 14:33:38

Išėjusieji gyvi tol, kol juos kas nors prisimena. Taip jau yra... Ypač tie, kuriuos mes mylime...