Ir vėl pasibaigė diena,
Šįkart be saulės,
Bet regiu ją,
Vakaruos palinkusią virš debesų.
Tik vis mažiau stebiuosi jau, deja,
Kiek ko gražaus
Pasauly sutelpa šiame.
Bet kur beeičiau —
Nors jau žingsniai negreiti,
O nueinu toli toli,
Net ten, už debesų,
Kur mūsų saulės leidžiasi.

Ne kelias čia, matyt, svarbu;
Peizažas dieviškai gražus
Iki bent lašo atminties švarios.
Tuomet net ir sušaudyti — gyvi,
Numirę irgi pasupa lopšiu...
Tai kaip sakyti, kad tavęs nėra,
O Motin mano, Mama?