Eil. pakuždėti sau (LXXXI)

Kažkas suvirpa, kai girdžiu:
Tegu pasikuičia seni, tegu...
Jų laikas jau praėjęs, jau kitur,
O čia – dvasia mirtim gyvena.
Sugrįžta netgi iš kapų
Ir krebžda savimi,
Ir nesupranta, kad nereikia.
Ne taip retai jiems užperkam mišias,
Bet jie atkaklūs ir keisti.

Tuomet ir aš paskambinu varpais,
Kviečiu savus pareit į savo laiką.

Kažkas atsišaukia kapais,
Kažkas kelionėmis dar vis į dangų žengia...
Pelėda

2013-03-15 06:58:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2013-03-25 14:26:27

...

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2013-03-15 10:48:40

Tai mes
iš ilgesio prišaukiam
iš sieros tamsos, ir jie
klusnūs mūsų norams visada ateina,
kaip mums
be galo ilgesy gėlu, graudu
tarp klumpančių pištų
tyla
liesdami šermukšnio rožančių...

Vartotojas (-a): juodvarnis

Sukurta: 2013-03-15 08:48:26

Čia negali neateiti, visada randi

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2013-03-15 08:44:18

Jų laikas jau praėjęs, jau kitur,
O čia – dvasia mirtim gyvena.

...kaip trapu viskas...

Vartotojas (-a): Laimužė

Sukurta: 2013-03-15 08:03:04

tikrai, kažkoks keistas dvasių priminimo apie save metas.