Kažkas suvirpa, kai girdžiu:
Tegu pasikuičia seni, tegu...
Jų laikas jau praėjęs, jau kitur,
O čia – dvasia mirtim gyvena.
Sugrįžta netgi iš kapų
Ir krebžda savimi,
Ir nesupranta, kad nereikia.
Ne taip retai jiems užperkam mišias,
Bet jie atkaklūs ir keisti.

Tuomet ir aš paskambinu varpais,
Kviečiu savus pareit į savo laiką.

Kažkas atsišaukia kapais,
Kažkas kelionėmis dar vis į dangų žengia...