Eil. pakuždėti sau (LXX)

... O galėjau anaip ir kitaip
Savęs įsitvėręs gyventi.
Dabar gi po vėjus dairaus
Ir žinau, kad esu pasilikęs be švenčių:
Mielas mano, — paglostau save
Ir atgal kaip mažiuką į lopšį keliu, —  
Pasisupkim abu.
Tu paverk, kaip kadaise,
Aš pakosėsiu senio žvaigždėm,
Kad ir mano akis
Ašara rastų.

Gera būti va šitaip — senu ir mažu,
Ir be pasakų vienas kitą suprasti.
Pelėda

2013-02-19 08:09:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2013-02-23 11:06:36

Labai gražiai natūraliai išsalyta mintis, šokiruoja panašumu į verlibrą ar pan. , o vis dėlto -
kaip skamba!

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2013-02-19 22:25:49

...šiandien šį Jūsų kūrinį skaitau jau trečią kartą...beribė gelmė jame...visas gyvenimo ratas tarsi kosmosas...didingai skambantis...

Vartotojas (-a): Laima-L@

Sukurta: 2013-02-19 18:25:24

Toks... iš giliai...

Vartotojas (-a): juodvarnis

Sukurta: 2013-02-19 08:17:34

Visas gyvenimas pasaka ir mažam, ir senam