... O galėjau anaip ir kitaip
Savęs įsitvėręs gyventi.
Dabar gi po vėjus dairaus
Ir žinau, kad esu pasilikęs be švenčių:
Mielas mano, — paglostau save
Ir atgal kaip mažiuką į lopšį keliu, —  
Pasisupkim abu.
Tu paverk, kaip kadaise,
Aš pakosėsiu senio žvaigždėm,
Kad ir mano akis
Ašara rastų.

Gera būti va šitaip — senu ir mažu,
Ir be pasakų vienas kitą suprasti.