Santrauka:
skiriu Virginijai
Žiema žiema,
ar ne metas jau vasarai rastis,
juk vasaris neveltui
broliu minimas liepai.
Gal todėl apdujęs kaimietis
daržinėj rengiasi dalgį galąsti,
o žmona iš trobos pavymui:
seni, eik sniegą kasti.
O tas sniegas pabaigoj
jau visai nešventas,
miestų gatvėse daugumoj
į ledą išvirtęs.
O ledai Nemune lenktyniauja
ir sangrūdas prie Šilutės formuoja,
Visa, kas gyva, regis,
iš Lietuvos emigruoja.
Tad išeiki ir tu,
jau ganėtinai atsibodai.
Laukiu nesulaukiu dienų,
kada sužydės vėl sodai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2013-02-09 17:16:31
ir eiliukas Užgavėnių išdykavimu pakvipęs.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-09 17:00:10
Gerai būtų vasara, bet pirma reikia pavasario sulaukt. Gražus jūsų kūrinys.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2013-02-09 16:34:47
Užgavėnės ant nosies, išvysim, jei geruoju neišeis...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2013-02-09 15:47:19
Be tuščiažodžiavimų, tykus prisipažinimas, lyg toks nesureikšmintas, kad kartu su sniegu.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2013-02-09 15:11:57
Puiku. Ir reikšminga, kad eil. kažkam, regis, skirtas.
Anonimas
Sukurta: 2013-02-09 14:04:35
Svoloč, vien dėl tavo eilio pakartotinai prisijungiau. Nes, tavo poezija man pradeda patikti, o tu pats tai niekaip. Eilėraščio lyrinis herojus laukia vasaros. Čia tai jau naujiena.