Žiema žiema,
ar ne metas jau vasarai rastis,
juk vasaris neveltui
broliu minimas liepai.

Gal todėl apdujęs kaimietis
daržinėj rengiasi dalgį galąsti,
o žmona iš trobos pavymui:
seni, eik sniegą kasti.

O tas sniegas pabaigoj
jau visai nešventas,
miestų gatvėse daugumoj
į ledą išvirtęs.

O ledai Nemune lenktyniauja
ir sangrūdas prie Šilutės formuoja,
Visa, kas gyva, regis,
iš Lietuvos emigruoja.

Tad išeiki ir tu,
jau ganėtinai atsibodai.
Laukiu nesulaukiu dienų,
kada sužydės vėl sodai.