Ir mano siūlės buvo baltos,
Bet tikriausiai tada,
Kai dar skendau įsčiose.

Sakai, matau gėrį?
Aš pastebiu tik stebukladarių veidus,
Iškirptus iš vogtos drobės.
Aš užčiuopiu tik savo veiksmų
Pakaruoklius, kurie prieš
Mano švytėjimą išpardavime
Pirko virvę.

Pakabinu ant nušiurusio
Kabliuko septintąjį laimės dramblį.
Gal kas eidamas nukabins,
Bet juk saulė visada nuo manęs slepiasi.
Nesvarbu, mano ginklas – mėnulio šešėlis,
Kurio net nebandau užspausti virpančiais pirštais.
Nepavyks minčių įkalint
Fortepiono klavišuose.